Stalo žaidimas ŠEIMAS – politinė satyra kortų kaladėje

Kas keleri metai Lietuvos televizijos eteriuose staiga atsiranda tikrai juokingų laidų. Šį cikliškumą lemia… rinkimai, o geriausios laidos būna politikų debatai. Šios tragikomedijos kontekste atsirado lietuviškas stalo žaidimas ŠEIMAS.

Žaidimo pasaulyje iki rinkimų į Šeimą liko du mėnesiai – metas išties ne pats ramiausias, tad negalima nė minutei atsikvėpti. Žaidimo pasaulyje politinė santvarka kiek ramesnė nei pas mus, nes valdyti pretenduoja viso labo 6 partijos. Tau, kaip vienam iš žaidėjų, bus atsitiktinai priskirta partija, kurią turėsi per 2 priešrinkiminių įvykių ir skandalų mėnesius (suskirstytus į penkių dienų savaites) nuvesti į pergalę.

„Tėvynės konservų fabrikas”, „Vargo partija“, „L.S.D. Partija” kažką lyg ir primena, tiesa? Kiekviena jų turi po 10 partinių veikėjų, irgi modeliuotų pagal realius politikus ar tokiais ne itin įtikinamai apsimetinėjančius asmenis. Kiekvienas iš šių veikėjų turi po 1.000 kompetencijos taškų, paskirstytų į keturių sričių kompetencijas. Kiekvienoje partijoje yra ir po porą specialių 1.500 taškų ir ypatingą savybę turinčių narių, kuriuos galima panauti tiek vieną kartą per visą žaidimą. Paprasti nariai išnaudojami tik kartą per savaitę – atlikę savo pareigą, jie keliauja į politikos paraštes, kuriose pailsėję, vėl stoja į kovą, išaušus pirmadieniui.

Kiekviena savaitė reiškia penkias įvykių kortas. Čia ir vyksta didysis rizikos matavimas bei resursų valdymas. Įvykiai turi savo kainą ir tipą. Jei nori laimėti įvykį, turi surinkti a) jo kainą atitinkamoje kompetencijoje ir b) surinkti daugiau kompetencijos nei kuris kitas žaidėjas. Tenka pasukti galvą, ar mesti savo narius – nes gali visai nemesti ar mesti tiek, kiek nori – ar geriau pataupyti jų kompetencijas vėlesniems įvykiams. Pavyzdžiui, skandalams, kuriuose dalyvauti privaloma, nes pasekmės gali būti skausmingos. Žaidėjas, laimėjęs dienos įvykį, gauna dienos kortelę (ir jos reitingų vertę, kurie paverčiami partijos lėšomis) ir specialią žvaigždės (pavyzdžiui, Guogino) kortelę, kurią teks panaudoti kito ėjimo metu.

Taip ir vyksta politika. Pirmos žaidimo partijos metu keturiasdešimt politikos dienų neretai pasirodo ilgokos. Be to, jei valdai konservų fabriką (kaip pavyzdžiui, aš), taktika tampa specifinė, nes tiek Gabrielius, tiek Vytautas gali grąžinti vienas kitą į žaidimą, bet pirmasis yra kompetentingas visose srityse, tik ne skandaluose, o pastarasis – priešingai skandalų ir socialinės politikos asas. Taip konservų žaidėjas patiria dvisavaitinį cikliškumą, tuo tarpu kiti žaidėjai labai rimtai turi galvoti, kada išnaudoti savo specialių valstiečių galias. Su žvaigždėmis lengviau – jos dalyvauja neišvengiamai, ir jų efektas dažniau labiau kenkia varžovams nei tau. Aš taip netyčia su Guogaičiu nukoviau du iš žaidusių žaidimų kūrėjų – politiko specialia galia (išsiųsti pajėgiausius įvykiuose dalyvaujančius partijų narius statyti bažnyčios) privesdamas juos prie reitingų bankroto.

Reitingai, kaip minėjau, yra žaidimo lėšos, už kurias perkamos ministerijos. Ministerija, kitaip nei realiame gyvenime, tarsi lazda su dviem galais. Įsigijęs Krašto apsaugos ministeriją, priskirtą prie žemės/gamtos kompetencijos, privalai dalyvauti tos kompetencijos įvykiuose ir bent padengti jų kompetencijos kainą. Jei pralaimėsi – reikės mokėti reitingais, o tai reiškia įvykių kortelių, politikų (vienas partietis yra vertas 100) ar net tų pačių ministerijų praradimą.

Apskritai ŠEIMAS yra daug aiškesnis žaidimas, nei jo pavadinimas, ypač kai jį bandai parašyti be lietuviškų raidžių ar galininko linksniu. Jau pirmojo žaidimo metu per 40 ėjimų esmę tikrai perprasite. Problematiška suprasti kai kurių kortų – tiksliau, vienos neištariamos pavardės politinio veikėjo kortos – specialiuosius efektus. O kiek žaidime yra šanso/atsitiktinumo galios palyginti su žaidėjų įgūdžiais, sunku nustatyti. Visgi manau, kad šis žaidimas daug labiau nei MUNCHKIN ar MAGBLAST vertina žaidėjo gebėjimus strateguoti ar įvertinti riziką.

ŠEIMAS yra smagus žaidimas apie mūsų gyvenimo absurdą. Jis turi neišsemiamą potencialą plėstis, nes lietuviškos politikos realijos ir rinkimai kiekvienais metais atrodo kaip karštligiškas sapnas. Jie suteikia žaidimui tiek daug naujų įvykių ir politinių kortelių, kad papildymų galėtų būti net daugiau nei gerbiamame ant iš staktos išimtų kambario durų žaidžiamame ARKHAM HORROR.